Žmogus ir dviratis. Justinas Leveika

Krapštantiems galvą kas per velnias yra tas ultra cycling, tai paprastais žodžiais tariant tai yra tiesiog ilgesnės distancijos. Pasak Justino, ultra cycling jam yra hobis ir gyvenimo būdas, bet ne profesija. Justinas dirba slaugos namų vadovu Norvegijoje – tai kol kas jam yra prasmingesnis darbas ir didesnė duoklė visuomenei, nei buvimas ultra cycling influencer’iu.

Dviračiai, bent jau rimtesne forma, Justino gyvenime atsidūrė prieš 5-6 metus, kai ieškodamas dviračio pasivažinėjimams, surado ir darbą dviračių parduotuvėj ir ilgainiui, pradėjęs daugiau važinėti ir norėdamas būti pastebėtas vietinės dviračių komandos, Justinas tiesiog pradėjo atiminėti jų KOM’us vietiniuose segmentuose. Taip buvo pastebėtas ir pakviestas prisijungti ir prasidėjo jo dviračių “karjera”.

***

Oho, skamba iš tiesų taip lengvai, kai tu pasakoji – pamatei pro komandą ir sugalvojai atiminėti iš jų KOM’us. Čia paprastam žmogui atrodo tarsi neįveikiama kartelė. Ar buvo toks momentas, kad išvarai į grupinę treniruotę ir lenki visus, visi vargsta, o tau lengva? Įsivaizduoju, kad tavo parametrai genetiškai yra gan stiprūs.

Gal ir būtų buvęs toks momentas, jei būčiau turėjęs su kuo minti, bet iki tol visą laiką vienas pats mindavau, tai nuo savo šešėlio nepabėgsi, visur pasiveja. O minant su ta chebra, kurie yra profai, tai aš plaukiu, o ne jie. Beje, aš atvažiavau ten kaip plentininkas daugiau, o čia buvo MTB komanda. O tas lietuviškas MTB ir norvegiškas MTB, tai sakyčiau kardinaliai skiriasi. Čia tiesiog natūraliai viskas skiriasi – šaknys, rock garden’ai, drop’ai. Tai atvažiuoji ir nežinai kaip čia viskas baigsis. Užsimerki ir varai.

Atsimenu savo pirmąsias ‘etapines’ varžybas, tai ten aš savaitės gale išvis nebeturėjau kūne sveikos pusės ant kurios galėčiau miegot. Reikėjo mokytis vietoj ir greitai.

Norėjom paklausti klausimo, aktualaus mūsų skaitytojams. Jei tarkime žmogus nedaug mina, porą kartų per savaitę, po kokius 50 km, kaip pereiti prie stipresnio mynimo, jei tikslas yra išbandyti kokį nors pirmąjį ultrą – 500, 600km, nuo ko pradėti ir pasiruošti?

Nežinau, tiesiog galiu pasakyti paprastą dalyką – pradedi su kojom, o baigi su galva. Tarkime tame “Bright midnight” buvo vienas žmogus, kuriam buvo 56 metai, kurio ilgiausias iki tol numintas atstumas buvo 80 km ir totali distancija, numinta iki varžybų buvo 1000 km, tai jis per per varžybas pasidvigubino savo tą distanciją iki 2000 km ir numynė per 4 dienas – visiškai respektabiliu laiku.

Bet pagrinde dėl to, kad jis stiprią galvą turėjo. Buvo ten keli lūžio taškai jam, bet jis juose susitvarkė, išgyveno, pamiegojo ir kitą dieną toliau mynė.

Čia viskas tik galvoj, tos ribos, kad galvoji kaip aš numinsiu 600, jei minu tik 60. Imi ir mini.

Tuose ultra renginiuose daug didesnis kirtis turėtų būt dedamas ant psichologinio, ne ant fizinio pasiruošimo. Fizinis pasiruošimas gal ir turi reikšmę pradžioj, pirmą dieną, bet vėliau tai grynai tu turi su galva dirbti ir su savo demonais kovoti.

Tavo paskutinės varžybos buvo “Tour Divide”, kur buvo tavo super debiutas. Tik koją pakišo permetėjas, ar ne?

Aha, pasidariau aš ten bėdų. Mėgstu sakyti, kad dažnai chebra pasidaro varžybas dar sunkesnėm vien per savo klaidas. Ten ir šiaip yra ką veikt, jei nori kažko pasiekti, bet sugebėjau jas pasidaryt dar sunkesnes su savo nesąmonėm ir pasirinkimais, bet yra kaip yra.

Ar pačios varžybos atitiko lūkesčius? Ar tai buvo svajonė iš seniau ar truputį nuvylė?

Manau labiau antras variantas. Visi, kas manęs dabar klausia, tai niekam nesiūlau to tour divide važiuot, nes nesąmonė visiška. Ten stipriai sudievinta, sureikšminta nesąmonė.

Tikrai man neatrodo ten kažkas įspūdingo, gal dėl to, kad čia, kur gyvenu, irgi turim kalnus ir pusė varžybų realiai buvo tas pats, ką ir čia minu. Ta gamta manęs per daug nesužavėjo. Gal dėl to niekuo per daug ir nesidalinau, gal dar pramuš, bet kol kas tiesiog – been there, done that ir viskas.

Ne paslaptis, kad norėjau ne su antra vieta grįžti iš ten, bet tam reikėjo ruoštis. Aš tų varžybų nelaimėjau, nes kaip į nuotykį į jas žiūrėjau. Kiti atvarė su penkiais A4 lapais, kur susirašę kiekvieną point of interest, parduotuvę ir tualetą, tai aš turėjau gal vos šešis sakinius užsirašęs sau – kur bus vandens, kur bus sunku ir t.t.

Jens’as (Jens van Roost), kuris važiavo su mumis ilgai priekyje, jis 2 metus ruošėsi toms varžyboms. Buvo ir su žmona nuvykęs keliauti ir viską pravažiavęs, porą metų studijavo žemėlapius, žinojo kavines, miestelius, viską. Tokio ramaus žmogaus nesu matęs minančio varžybose, nes jis žinojo viską.

Tai jis ir juokėsi iš manęs, kad aš kaip turistas iš Kanados netyčia užsukau sudalyvauti. Bet aš pats taip ir į žiūrėjau į tai – kaip į nuotykį. Nesugriūdavo man tas dangus, kai bėgiai nebeveikdavo. Pirmąkart pasinervini, antrąkart pasinervini ir po to galvoji – kas dar, ką dar nulaušiu, kaip dar pasisunkinsiu čia, gal pamest ką nors.

O kokios varžybos buvo pačios sunkiausios?

Visos jos sunkios, nėra lengvų ultrų. Visur save spaudi. Kad aš ten turiu tiek pergalių, tai tiesiog taip susidėlioja reikalai, nes dažniausiai tai ne prieš kitus, o prieš save kovoji. Man smagiausia, kai finišą pasieki jau visą save atidavęs ir nieko nebenori daryti, tik ilsėtis. Jei, pasiekęs finišą, dar turi jėgų, tai kažką ne taip darai. Visų varžybų pabaigoj būnu tuščias, o dar jei gaunasi taip, kad būnu pirmas – labai faina.

Bet turbūt labiausiai įstrigo Rwanda, tikriausiai dėl egzotikos.

Ar laisvalaikiu varai tiesiog sau paminti, ne treniruotis?

Nebėra, deja to. Nebent, kai kažką keičiu savo setup’e prieš varžybas ir noriu žinot veiks ar neveiks, tai reikia man pabūti tame lauke, pamiegoti bivvy bag’e, pasižiūrėt kaip jaučias. Ne kartą esu miegojęs balkone arba pas save prie namų ant žolės. Bet kad taip išvažiuot, pasukt kojas ‘ant durniaus’, nebėra, nes nėra to laiko.

Ar tau dviratis vis dar yra fun?

Taip, žinoma. Jei tai man būtų darbas, tikriausiai nedaryčiau to. Iš esmės mano filosofija, kad varžybas minu tik vieną kartą ir nėra ko po tą patį dalyką maltis daugiau. Grįžtu tik jei nebaigiu tų varžybų. Pasaulis per didelis ir dar daug yra ką pamatyti ir manau, kad geriausiai jis matosi nuo dviračio sėdynės. Pamatyt, pajust, užuost.

Bet ar spėji pamatyti tą pasaulį, kai važiuoji visu greičiu, miegojęs vos tris valandas?

Vistiek atsimerkęs juk važiuoji. O važiuoji juk vis tiek ne ant 90 km/h. Viską pamatai.

O kaip matuoji savo progresą? Vienas matas yra laikas, kaip dar?

Daug yra tų parametrų, su kuriais gali matuoti. Sustojimų laikai, gali skaičiuoti kiek laiko iššvaistai, tas “fuck around indexas”, pas mane stipriai per didelis, lyginant su kitais.

Watt’ai tai yra toks rodiklis, kur labai stipriai keičiasi į varžybų pabaigą ir galiausiai demotyvuoji save, jei labai žiūri į watt’us.

Pagrindinis rodiklis realiai yra judėjimas vs sustojimas. Kiek tau miego reikia. Jei atvyksti gerai pailsėjęs, pasiruošęs, tuomet tau mažiau miego reikia. Jei sušali, peršali, reikia daugiau miego. Maži dalykai, smulkmenos susideda į didelį paveikslą.

Sakei, kad koją kiša “fuck around”, kad per daug laiko praleidi, tai pat minėjai, kad į tour divide atvažiavai kaip turistas. Kaip vyksta tie pasiruošimai, gal tie “fuck around” ir ilgi, kad mažiau ruošiesi?

Aš žinau savo silpnas vietas pakankamai gerai ir sunkiausia ir dirbti su silpnom vietom. Aš per daug mėgstu stebėt. Nuvažiavau aš į tą Ameriką ir negi čia aš lenktyniausiu. Man tas “fuck around” ir yra fun. Man ir su tais dotwatcheriais patinka kalbėtis, nežinau kiek valandų prašnekėjau su jais. Jau kai vaikų nuotraukas pradeda rodyt, tai sakau, gal aš varau. Bet kol vyksta kalbos apie dviračius, bikepackinimą, varžybas, tai įdomu.

Plius, tą tikrą amerikietį paklausinėt visokių nesąmonių, kodėl tu ten balsavai už Trump’ą ar kitokių nesąmonių, tai labai įdomu.

Kai kažkas ten prasisuka per 15 minučių, tai aš 45 praleidžiu. Ne kažką, bet man tai suteikia džiaugsmą ir gal tai ir padeda man greičiau minti vėliau. Bet taip, čia yra mano silpnoji vieta.

O kiek maždaug vidutiniškai skiri miego per tokias varžybas kaip “Tour Divide”?

Šiose varžybose jau žinojau, kad reikia miegot, kitaip geruoju nesibaigs. Tai turbūt vienos iš varžybų, kur atvažiavau labiausiai pailsėjęs. Tiesiog tos varžybos gavosi kaip daug sekmadieninių turų sujungtų į vieną. Sunday ride, Sunday ride, Sunday Ride… Spaudi, bet neperspaudi. Priedo, turbūt pirmą kartą tiek daug miegojau ant minkštų paviršių. Nes dažniausiai ant žolės, betono, po krūmais kokiais pakritęs pamiegi ten 15 minučių ar pusvalandį ir varai toliau. O čia gal 7 naktis iš 13 praleidau viešbučiuose.

Minėjai, kad patinka dotwatcherius sutikti. Jei reiktų išdėlioti prioritetus, kas tau yra fainiausia tose ultra varžybose? Sutikti žmonės, naujos vietos, kova su savimi?

Turbūt pirmiausia eina vietos. Aš pagal tai renkuosi kur važiuoti, kontrastai arba tiesiog kažkur į šiltesnius kraštus nuvažiuoti.

Po to eina kova su savimi. Kartais žiūri kiek kilometrų liko minti, matai, kad atvažiuosi per 61 valandą, pradedi galvoti, o gal paspaust ir palįst po 60.

O tada eina tie dotwatcher’iai. Man tai išvis kažkas neįtikėtino, kad ten kažkas naktį stovi ir laukia ir žino tavo vardą, tautybę ir visą kitą, ką sugeba sužinot. Ir nesustot prie jų, nepakalbinti, tai negražu.

Kaip galėtum apibūdinti tą būseną, minant ilgus atstumus, žmonėms, kurie nėra tiek mynę? Gal yra kažkokia panaši veikla su kuria galėtum sulyginti?

Nežinau, jei rasčiau kažką kito, gal nedaryčiau šitų nesąmonių. Pagrinde tai yra limitų bandymas ir ribų ieškojimas. Ribų ieškojimas yra rizikingas reikalas, vieną dieną gali peržengti ir atgal nebegrįžti.

Bet gal kažkiek panašu į bet kokį ilgalaikį tikslą. Jei tu visus tuos 4400 kilometrų išsidėliosi prieš save, tai tu apsisuksi po 10 km, nes čia nesąmonė. Tai čia kaip ir gyvenime, su ilgalaikiais tikslais. Tikrai turėsi tų low momentų, kur nebenorėsi tęsti – visai kaip studijos ar darbas.

Bet visąlaik akcentuoju kitą aspektą – tą savirefleksiją ir buvimą su savim. Aš vien su savim galiu būt pakankamai ilgai ir neblogai, draugaujam.

Tave kaip žmogų pakeičia tie ultra renginiai, daugiau pasitikėjimo savim įgauni, kai įveiki iššūkį, kur galvojai, kad niekad neįveiksi arba įsivaizdavai tą 1000 km kaip kokį mitinį reiškinį, kur galvojai tik vienetai gali numinti. Jeigu nori – gali.

Ir po to galiausiai visur tai gali pritaikyt. Ar nori – ar ne. Jei nori – darai.

Matėm važiuoji ir MTB ir gravel dviračiu. Kaip išsirenki kokiu dviračiu važiuosi varžybas?

Labai priklauso nuo reljefo, orų, grunto, ilgio, kiek man reiks daiktų, kiek sukilimo bus ir t.t. Čia irgi yra daug kompromisų tarp greičio, komforto ir lengvumo. Bet aš niekada nesu laimėjęs varžybų dėl to, kad turėjau lengviausią dviratį, tačiau ne kartą esu rizikavęs nefinišuoti, nes kažko neturėjau su savimi ir bandžiau būti lengvas.

Sverti dviratį aš jau seniai nustojau. Jei neturi papildomos dviračių kameros, taip ir baigsis tavo varžybos, o kiek ji ten papildomai sveria?

Tai dažniausiai dviratis priklauso nuo varžybų ir artėjant joms, minu tik su tuo dviračiu.

Minėjai, kad renkiesi dviratį pagal reljefą ir man kilo mintis apie padangas. Ar gali būti per plačios?

Gali… Plačiausios padangos su kuriom važiavau, tai fat bike varžybose su 5″ padangom. Čia jau gan plačios.

“Tour Divide” važiavau su 2.1″, tai kaip ir pakankamai platu, bet šiandieniniais standartais gan siaura. Galėtum važiuoti ir 2.25″ arba 2.3″. Aš rinkausi greitį ir rolling resistance, vietoj komforto, nes komfortą maniau gausiu iš priekinio amortizatoriaus.

Bet su tais skaičiukais, jei pradedi jų vaikytis, žiūrėt visokius rolling resistance lenteles ir pan… Aš dėl to ir nesveriu dviračio, nes tie skaičiukai užstringa galvoj po to. Stengiuos riboti save nuo tų visų skaičiukų, tepalų ir kiek prarandi watt’ų, jei grandinės netepi ir panašiai.

Drop bar ant MTB dviračio. Kodėl? Ar pasiteisino ir veikia?

Šitą monsterį susikūriau Atlas varžyboms ir silk road. Atlas race buvo labai techniškų sekcijų, kur reikia stot ir pakratyt, pailsint rankas, nes tiesiog nebeišgali laikyti vairo. Ten būčiau grįžęs su flat bar’u. Bet šiaip, visur kitur, aišku pasiteisina. MTB flat barai neskirti ultra varžyboms, per mažai pozicijų rankoms. Žmonėms būna atsiranda nervų pažeidimai po varžybų. Anksčiau ir pačiam būdavo, kad dar porą mėnesių negalėdavau suspaust rankos po varžybų. O su drop barais aš sugebu turėt daug daugiau pozicijų.

Sponsoriai. Mačiau tavo nuotrauką Tailfin websaite, kokių dar sponsorių turi ir kaip tai vyksta?

Dauguma turbūt atkreipia dėmesį, kad pas mane rūbai tik “Albion”, tai aš su jais bendradarbiauju. Bet viskas yra tokiam lygmeny, kad aš neturiu per daug laiko ir nenoriu būti influenceriu, kuris sako aš nešioju tik šitą, nes čia pats geriausias.

Aš nenešiočiau, jei man netiktų, nepatiktų ar nebūtų kokybės. Dėl to ir turiu savo darbą, kad galėčiau nusipirkt kažką, vietoj to, kad rašinėčiau ir prašyčiau man duoti batus. Geriau jau padirbsiu ir nusipirksiu batus, kurie atrodys man geriausi, vietoj to, kad įsipreigočiau ir pasakočiau ten visiems pasakas.

Dar yra supernova, kurie šviečia man kelią ir draugas, su kuriuo susipažinau Norvegijoj, turintis statybinę bendrovę ir padėjęs porą kartų finansiškai. Daugiau nieko.

Kalbėjom apie “Bright Midnight”. Gal turi planų kažką panašaus organizuoti Baltijos šalyse ar Lietuvoje, ar jau esi atsiribojęs nuo Lietuvos?

Per jautri tema. Aš visąlaik jaučiuos skolingas, nes išvažiavau realiai nei dienos nepradirbęs Lietuvoje, o mane čia išmokė ir paruošė. Dėl to aš ir galvojau, kad po tų penkerių metų grįšiu į Lietuvą ir atiduosiu tą skolą, parvešiu patirtį iš užsienio ir t.t.

Bet… Kol kas ne. O kalbant apie “Bright Midnight”, dar neaišku ar čia ta sėkmė yra dėl to, kad naudojau savo vardą tam, ar taip gerai pataikėm su konceptu ar kaip. Dar vertinimus darysim, bet iš dalyvių turim gerus įvertinimus, bet norėtųsi sužinot daugiau, kas čia jau tokio faino buvo. Jei faktorius yra nakties nebuvimas ar gamta, tai Lietuvoj būtų sunku kažką panašaus organizuot.

O tos varžybos tai vyksta kiekvieną savaitgalį dabar, tai įterpt dar vienas gali būti sunku – reikia kažkuo pritraukti. Nes jei vienu metu vyksta dar 3 tokios pat varžybos, konkuruot tampa labai sunku.

Bet iš esmės, tai labai norėčiau. Aš didžiuojuosi savo šalim ir grožiuosi jos gamta.

Kokie ateinantys planai ir artimiausios varžybos?

Už poros savaičių važiuoju į Kirgiziją, į Silk road. Noriu nuvažiuoti ne kaip turistas, bet gausis kaip gausis. Po Kirgizijos, rugsėjį pažadėjau sesei niekur nelenktyniauti ir dalyvauti jos vestuvėse. O vėliau turiu pakvietimą į “Across Andes”, Čilėj.

***

Ačiū Justinai! Gerų tau kilometrų ir sėkmingų varžybų!