“Ką aš čia veikiu, šitoj nesąmonėj? Kodėl kankinuosi? Kodėl nenusirašiau tiesiog prie to maitinimo punkto? Čia nesąmonė!” – tokios mintys mane kamavo paskutinius kelioliką kilometrų Slibinėlių nevaržybiniam pasivažinėjime. Bet apie viską nuo pradžių.
“Slibinų” varžybos-nevaržybos kasmet vyksta pajūryje – praeitus metus veiksmas prasidėdavo nuo Palangos tilto ir pajūriu žmonės važiuodavo link Latvijos. Kadangi viskas vyksta pajūriu, labai daug kas priklauso nuo oro sąlygų – kartais košia nežmoniškas vėjas, kartais paplūdimio smėlis nebūna sušalęs ir tuomet važiuoti tampa tikru iššūkiu. O šiais metais viskas persikėlė į Nidą. Slibinai juda pajūriu, o Slibinėliai – lengvais miško takeliais, šiek tiek ir dvirtakiu.
Nesitikėjau, kad bus sniego, nes pajūryje juk visada šilčiau, o visai jo norėjau – bet, sako, norėti reikia atsargiai. Visą Kuršių Neriją dengė sniegas, žemė buvo sušalusi, o vietomis buvo pripustyta vos ne iki pusės rato.
Pradedame važiuoti, trasa nuo Purvynės eina pažintiniu taku palei marias. Matau kaip priekyje važiuojantys, tik įsukę į takelį, iškart sustoja ir nulipa nuo dviračių. Sniego tiek, kad vairą mėto į visus šonus, didelio kaifo nėra. Pats važiuoju su MTB padangomis, tad aplenkiu vargstančius su graveliais ir po truputį judu į priekį. Vairą pastoviai mėto ir pastoviai reikia gaudyti dviratį, tuo pačiu tai yra ir pastovus išsiseginėjimas, kad atsiremt koja žemėn.
Po truputį kažką pasiveju, kažkas aplenkia mane, bet vargsta visi. Dviračių padangų vėžes lydi reguliarūs sniego angelai – retas šiandien išbus nenugriuvęs.
Ties Naglių rezervatu dalis maršruto eina dviračių taku – čia jau santykinai gerai rieda – danga, kad ir neišvažinėta, bet nuspėjama ir lygi. Link jūros takas vietomis net neapsnigtas.
Maitinimo punkte mane pasitinka keli dideli termosai karštos arbatos, kelios dėžės sausainių, šokoladukų, čipsai ir stiprus gėrimėlis su laipsniais. Kiti slibinėliai dalinasi buteliu su laipsniais ir įspūdžiais. Tikra gero ūpo oazė!
Didieji nuotykiai dar tik laukia, mano kompiuteriukas rodo, kad suvažiavome tik 4 įkalnes iš 12 – turint omeny, kad net ir lygioj vietoje tenka reguliariai vestis dviratį, nusiteikiu blogam laikui ir prisikemšu kišenes šokoladukų, o burną – čipsais.
Su kolega nusprendžiame paimprovizuoti trasą ir dalį jos pavažiuoti pajūriu – tam, kad slibinėliai pajaustų ir tikrų slibinų nuotaikas. Pasirodo pajūriu važiuot – baika! Didžioji dalis paplūdimio užšalusi ir, kad ir retkarčiais smėlis traukia, bet sakyčiau 90% dangos rieda kaip asfaltu.
Ar žinojote, kad Švenčionėliai yra didesni už Švenčionis?
Tai taip ir su Slibinais – Slibinėliai yra sunkesni už Slibinus.
Pavažiavę ir pasidžiaugę lengvai riedančiu paplūdimiu, grįžtame į Slibinėlių kankynės trasą.
Juodkrantėje užsukame į pakelėje esantį “Coffeeine”, ten irgi Slibinėlių traukos centras, visi dalinasi įspūdžiais ir vargais.
– Na ką, pagėrėm ir galim judėt? – klausia kolega
– Nepagėrėt, kol neragavot šito – taria balsas greta stalo ir likimo draugas slibinėlis tiesia fleškutę gėrimo su laipsniais.
Išjudame toliau ir, kaip tikėtasi, reikalai tik prastėja. Prasideda zigzagai per miškus ir dviračio vedimaisi į kopas, pagaunu pirmąjį batoną, po šimto metrų vos išsisuku nuo tokio pat antrojo.
Panašu, kad smėlis po apačia sušalęs ir lygaus paviršiaus nerasi – viskas yra kampai ant kampų ir jie tave nešioja ir mėto.
Judame grupelėje trise, belipdami į vieną iš kopų konstatuojame – čia jau Vecekrūgas, jau nebetoli. Užlipę suprantame, kad iki Vecekrūgo laukia dar du kalnai.
Iki finišo lieka 12 km, kuriuos įveikiame per 1.5h. Tai yra vieni sunkiausių ir lėčiausių kilometrų dviračių mano dviratininko karjeroje.
Sunkumas čia buvo ne fizinis – sunkumas čia buvo iš tos įtampos ir negalėjimo atsipalaiduoti. Užsisvajoji ir jau guli pusnyje. Vestibuliarinis aparatas šitose varžybose tikrai dirbo stiprius viršvalandžius, o pečiai bandė kompensuoti viską iš visų jėgų laikydami vairą tiesiai. Kojos daug nevargo, nes greičiau važiuoti nebuvo prasmės, vistiek krisi į pusnį ar važiuoji 12 ar 20 kilometrų per valandą.
“Ką aš čia veikiu, šitoj nesąmonėj? Kodėl kankinuosi?” – klausiau savęs paskutinius kilometrus. Tikriausiai kankinuosi tam, kad daugiau nevažiuočiau. Kartoti to tikrai nenorėsiu, bet vieną kart gyvenime pravažiuoti – verta, galbūt net ir privaloma!
O pabaigai – skaičiai.
Distancija: 80 km
Vidutinis greitis: 11.9 km/h
Laikas iš viso: 8 h 47 m.
