Išsiboginam iš savo apartamento ir prieš pajudėdami, turime keletą reikalų – reikia dujų primusui (savo neatsivežėm, neleidžiama transportuot lėktuvu) ir kamerų Antanui. Santykinai didelis miestas, yra civilizacija, visokie mcdonaldsai ir intersportai, atrodo lengvai rasim ko reikia. Taip?
Ogi ne – sukam ratus ir bergždžias reikalas. Dujų nerandam. Tiksliau randam, bet skirtingą standartą – kažkokius keistus praduriamus balionus, kurie netinka mūsiškiams primusiniams degikliams. Prasukam kelis ratus, aplankom keletą parduotuvių, suprantam, kad campinant gamint maisto nesigaus.
Dviračių kamerų irgi nerandam. Pamatom dviračių taisyklą, kuri atrodo kaip senoviškas spaudos kioskas, bet neturi kamerų 28″ ratui. Netempiam gumos ir galiausiai pajudam iš miesto, nes prieky mūsų nusimato viena iš sunkiausių dienų – planuojame apie 130 km su 3000 m sukilimo.
Pirmi 10 km ir jau stojam turizmo taške – vienuolynas paslėptas šalia krioklio ar tai kalnų upės. Labai daili vieta, turistiška, daug restoraniukų. Kaip ir norisi prisėst, bet mes ką tik pajudėjom.
Pasifotografuojam ir keliaujam toliau. Sutinkame veloturistą, kuris iš Amsterdamo keliauja į Afganistaną. Persimetam pora žodžių ir riedam toliau.
Pirmieji nesklandumai. Route’as eina offroad’u į kalną. Offroad’as gal ne tas žodis – atrodo tai kadaise buvusio kelio siluetas, kumščio dydžio žvyru numėtytas su 15% grade’u. Suprantam, kad bandyt neverta, nes planuojamas sukilimas nemažas turėtų būti, bet vuolia – visai šalia normalus, asfaltuotas kelias. Kylam juo.
Prasideda atrodo nesibaigianti įkalnė. Aukštyn, aukštyn… Už viršūnės atsiveria vis kita viršūnė, dažnai dairausi atgal, atrodo tuoj pasitempsiu sprandą, bet matosi visko vis daugiau.
Pats sukilimas nėra labai status, bet stabiliai sekinantis. Tomas ir Antanas pabėga į priekį, nes jie neturi tokių lengvų pavarų kaip mudu su Mantu, lėtai puškuojantys su savo 50T žvaigždėm.
Pagaliau užkylame į pirmąjį dienos sukilimą. 10 km ilgio įkalnė, 750 m sukilimo.
Atsiveria padžiūvus plynė, matosi pavienės kalvos. Civilizacijos – mažai, pro šoną bėga pavienės gyvenvietės arba griuvėsiai, žmonių nematyt. Visi suprantam, kad judam daug lėčiau ir jėgos senka daug greičiau nei turėtų, o ir vanduo baiginėjasi sparčiau, nei planavome.
Šalia kelio randam tarsi vandens siurblį, kaip iš filmų. Bet viskas, ką jis pumpuoja, tai tiesiog oras. Nusprendžiame pasitaikius progai prašyti vandens iš vietinių, nors ant kalno nematėm dar nė gyvos dvasios.
Riedam toliau sausais kalnų žvyrkeliais, ieškome namų. Pravažiuojame porą kaimų, kurie žemėlapiuose atrodo kaip gyvenvietės, bet realybėje – apleisti griuvėsiai, kaip iš zombių apokalipsės filmo.
Užsukam į vieną kiemą, ant kelio pririštas šuo. Kieme matom mašiną, tai tikriausiai kažkas yra namie, bet šuo loja ir niekas nelenda lauk. Žengiam dar žingsnį, bet šuo plėšosi taip, kad atrodo nutrūks ir suvalgys mus visus keturis, tad nusprendžiam laimės ieškoti toliau.
Kiek pavažiavus iš kiemo šalia kelio pradeda vienas po kito bėgti dideli, palaidi šunys. Aš važiuoju paskutinis ir matau kaip visa gauja išsivarto kaip iš klouno mašiniuko – gal 8 dideli šunys!
Prabėga mintys, kad viskas, taip ir baigiasi mūsų kelionė. Tie sulaukėję šunys suės mus visus čia ir nebus jokių žmonių, kurie mus išgelbės.
Gerai, kad nuokalnė, šunų gauja nusiveja chebrą, o aš važiuoju iš galo, jie manęs nemato, bet jų tiek daug, kad negaliu apvažiuoti, makaluojasi per visą kelią. Pradedu skambinti skambučiu ir rėkti kažką nesavu balsu, išsigąsta ir sprunka šalin. Dardu nuo to kalno tarsi mano gyvybė nuo to priklausytų – taip daužosi tas dviratis, vienu metu išsigąstu, kad pramušiau padangą. Bet nuo šunų pabėgam visi. Saugu!
Judam toliau ir laukuose pamatom moterį šalia namo. Mojam jai ranka ir mosuojam gertuvėmis. Ji parodo eiti namo link. Ir vėl mus pasitinka prakeikti šunys! Moteris atbėga paskui juos, mosuodama grėbliu ir, karts nuo karto, užvoždama vienam ar kitam šuniui per kuprą. Užsipildom gertuves šulinio vandeniu, jau beveik eisim ir vienas iš šunų užtaiko momentą ir grybštėlna Antanui už kojos. Velnys!
Moteris daužydama juos grėbliu palydi mus iki kelio. Judam toliau.
Labai vėluojam ir visi suprantam, kad šiandieninio tikslo įveikti nepavyks – reikia ieškoti alternatyvų. Iš prasto žvyrkelio ir dykynės išlendam į normalesnį asfaltuotą kelią, sustojam apsipirkt pirmame didesniame kaime. Pasitarę nusprendžiam mažinti lūkesčius, trumpinti savo dienos planą ir važiuoti iki artimesnio miestuko, o ir bookingą jame randam.
Privažiuojame jau didesnį miestelį pavadinimu Nevesinje, panašu, kad čia susikerta daug kelių ir jis toks kaip rajono centras. Yra keletas vietų pavalgyti, parduotuvių. Sustojame padoriau atrodančioje picerijoje, pasistiprinam ir vėl į kelią.
Vakarėja, po truputį pradeda darytis golden hour, žmonės pakelėse moja, mes mojam atgal, o aš pasitaikius progai riktėliu “tour de france! We’re from Lithuania” ar dar kokią nesąmonę.
Kelias asfaltuotas, mažai eismo ir labai gražus – vingiuoja tarp kalnų, šalia jo teka kalnų upė. Pavieniai ženklai įspėja apie krentančius akmenis nuo kalnų.
Miestukas, į kurį nustaikėm, yra visiškai atsitiktinis ir, sakytum, niekuo neįdomus – atrodo gan industrinis, visai šalia jo – labai didelis karjeras ir termofikacinė elektrinė. Panašu, kad tai – darbininkų miestas, tikrai ne turistinis.
Akį traukia vešli, senų medžių alėja ir eismui uždarytos keletas centrinių gatvių, daug pėsčiųjų.
Mūsų bookingas padarytas tarsi iš namo garažo – keletas dviaukščių lovų ir du (!) tualetai.
Savininkas nešneka angliškai, mes nešnekam rusiškai, tai jis šneka tiesiog bosniškai su Mantu, Mantas atsako angliškai, abu susišneka. Stebiu iš šono, žavinga.
Pasidalinam lovas, nusiprausiam visos dienos prakaitą ir einam pavalgyt. Mūsų nuostabai, randam visai normaliai atrodantį restoraną, meniu, aišku, mėsos.
Trečios dienos pabaiga.
Galerija
