Pamiegam ir judam toliau! Šiandienos planas nusimato rimtas – 110 km ir apie 1500 m. sukilimo, bet nusileidimo dar daugiau, tad bus daugiau riedėjimo ir nuotaikos – pozityvios.
Perduodam savo naujam draugui Mili žinią, kad jau norim pusryčių ir gaunam nuostabius balkaniškus pusryčius – mėsos, daržovės, kiaušiniai, sultys, kava – viskas kaip penkių žvaigždučių viešbuty.
Pasistiprinam ir išjudam. Vis dar nacionaliniam parke, tad vaizdai – nuostabūs, nusileidimai ilgi, keletas ilgesnių tunelių per kalnus, prieš kuriuos tenka sustot ir įsijungti šviesas.
Po kiek laiko judresniuose keliuose ir malimosi tarp gyvenviečių kartu su mašinomis (kad ir kiek nedaug jų buvo), išlendam iš to plento į ramesnį keliuką, dailus slėnis su neaukštom kalvom.
Pavieniai apleisti pastatai ir parduotuvės sufleruoja, kad kadaise šis kelias buvo daug gyvybingesnis – tikriausiai jis buvo pagrindinis, prieš nutęsiant tiesesnį plentą.
Nikšic
Privažiavus slėnio galą vėl leidžiamės žemyn tarp kažkokiu krumynų, tolumoje atsiveria dar žemiau tupintis slėnis, matosi kokie tai dūmai ir kaminai, suprantame, kad tai yra tarpinė stotelė, miestas Nikšic.
Nikšic visai nemažas – turi daug gamyklų, savo alaus brandą ir su savo 56,970 gyventojų populiacija yra antras didžiausias Juodkalnijos miestas!
Į miestą įvažiuojam labai plačia ir tiesia gatve, pakelėje mus pasitinka vaikai su limonado stendu, kaip iš filmų. Apelsinų sultys – 50 centų. Visi pasiimam po stiklinę ir važiuojam toliau link miesto centro, pasistiprinti.
Sustojam prie vienos iš centrinių aikščių, susirandam piceriją ir maišomės savo radleriukus – fantą su alum. Pavalgom tikrai neblogų picų, pats užbėgu į vaistinę ieškoti vazelino, nes lūpos taip išdžiuvo, kad turiu jausmą, kad jos tuoj atšoks ir pamesiu aš jas kažkur Balkanuose.
Tęsiam kelionę ir judam iš miesto nelabai fainu ir gan intensyviu keliu (visgi mes antrame pagal dydi mieste!), pradeda kiek lyti ir Manto padanga, kiek leidus orą prieš tai, praktiškai nebelaiko oro ir sėdi ant lanko. Stojame ir prasideda padangos keitimo procedūra.
Karts nuo karto koks vietinis papypsina, prašvilpdamas pro šoną – nesuprasi pyksta ant mūsų ar džiaugiasi. Apskritai, tai visos kelionės metu visi džiaugėsi, mojavo, o vairuotojai buvo labai mandagūs – juokavome, kad lietuvius vairuotojus reiktų siųsti čia kvalifikacijai gerinti, bet šiandien pirmą kartą buvo piktų vairuotojų kely. Turbūt didmiesčio gyvenimas ir stresas daro savo.
Padanga sutvarkyta ir važiuojam. Visus užkniso šitas judrus kelias, tai tempas pakyla ir laikom apie 30 km/h.
Pats nenoriu kelt tempo ir dirbti, bet nenoriu ir daug laiko praleisti šitam judriam kely, tad tiesiog sėdžiu ant rato.
Grahovo
Pagaliau nusukam nuo judraus kelio ir galim atsipūst. Eismas – nulinis. Aplinkui tranko griaustinis, bet temperatūra vis dar apie 25-30 laipsnių, tad nebaisu. Vėl tokie patys, nuostabiai vingiuojantys keliukai tarp kažkokių dygliuotų krumų giraičių ir nulis eismo. Išlendam į didesnį kelią ir mirtinu nusileidimu, ant 50-60 km/val, leidžiamės į slėnį, kuriame ir turėtų būti mūsų šiandienos booking’as.
Nusileidžiam į miestelį pavadinimu Grahovo. Labai keista atmosfera, tarsi per karą sugriautas ir neatstatytas miestukas. Kažkokios įstaigos šalia centrinės gatvės, kaip ir neveikiančios, bet prieangiuose sėdi žmonės. Kažkas panašaus į restoraną, kuris, sakytum jau kelis dešimtmečius nedirba, bet lauke sėdi žmonės. Neypatingai jauku, bet labai autentiška. Bandau juokauti, kad žmonės gyvena “Call of Duty” žemėlapy.
Susirandam savo bookingą ir niekas neatidaro. Skambinam – neatsako. Pravažiuodami pastebėjom kaimyną, kuris mus nužiūrėjo ir stebi, tad važiuojam pasikalbėti su juo. Kaimynas sako, kad namas dabar jau išnuomotas ilgalaikei nuomai, o savininkė Belgrade kažką studijuoja.
Suprantam, kad likom be bookingo. Grahovo – visiškas kaimas, tad booking ar airbnb platformose daugiau nėra jokių variantų nuomai čia.
Kaimynas sako, kad prie kelio stato Hotelį, bet kambariai bus tik kitą vasarą. Pozityviai nenuteikia. Tuomet prisimena dar savo pažįstamą, kuris kaip tik tvarko keletą butų nuomai centrinėje gatvėje, paskambina jam ir mes jau laukiam vyruko.
Kol laukiam kambarių vyruko, kaimyno paklausinėjam kodėl visi namai tokie sugriuvę, atrodo kaip ghost town – sako čia prieš kiek laiko buvo žemės drebėjimas, žmonės gavo išmokas, bet vietoj to, kad atsiremontuot tai kas buvo, jie išsikėlė gyventi toliau nuo centro. Tai centras taip ir liko ghost townu, bet barai už tai veikia. Kaip tokiam kaimeliui su 120 žmonių, ten yra gal 4 barai, neskaitant posh atrodančio restorano prie kelio tolėliau. Pagalvoju, kad tai – turbūt didžiausią barų per capita turinti gyvenvietė.
Atidarda linksmai atrodantis, o gal net ir įkaušęs vyrukas, angliškai nešneka, bet suderam po 25 eur už butą parai, nusimetam mantą, nusiprausiam ir einam iki to naujai statomo viešbučio, kuriame ir yra tas gan posh atrodantis restoranas.
Grahovo pasirodo yra kažkoks legendinis miestelis, kuriame vyko įsimintinas mūšis, kuriame legendinis generolas ten kažką apgynė, restorano menu yra visa ta istorija. Su garla užsisakome beef stew ir tikimės troškinio, o gauname tiesiog virtas bulves ir virtą mėsą, kuri atrodo net nepaprieskoniuota. Atbulais dantim suvalgom, bet prisikemšam visokių užkandžių, užpilam viską alum ir einam miegot.
Šeštos dienos pabaiga.
Galerija
