Šiandienos planas gan trumpas – vos 50 kilometrų. Bet visą laiką kilsim į viršų. Iš Plužine duobės į Durmitoro viršūnes. Kadangi laiko per akis, vėl einam pusryčiauti į Pinteresto lempučių ir baltų staltiesių karalystę. Pavalgę pasiimam tokių pat sumuštinių išsinešimui kaip ir praeitame mieste, dar paeinam iki ežero. Ežeras atrodo nusekęs, vanduo – šaltokas, bet įbrist galima. Vandenyje matosi įspūdingo dydžio žuvys.
Neskubėdami šiaip ne taip išsiboginam iš bookingo ir pajudam. Saulė labai kaitina. Iškart prasideda sukilimas į viršų. Dar neišvažiavom iš Plužine, o jau uždusę ir suprakaitavę, nes miestelis irgi išsidėstęs ant kalno. Prie išvažiavimo, greta parduotuvės, sutinkam porą veloturistų. Susimojuojam ir paliekam Plužine.
Vaizdai viens už kitą gražesni ir Bosnija nublanksta prieš tai, ką matom čia. Kalnai masyvesni, ežerai žalesni, saulė kaitresnė. Lėtai kylu į viršų ir atsilieku, galiausiai lieku vienas. Vis stoju fotografuoti šio bei to, bet telefonas taip gražiai nepagauna kaip akys mato. Skubėt neskubu, nes nėra kur. Lėtai kylu į viršų, Plužine ežeras lieka apačioje. Aplink kelią auga krūmynai ir lapuočiai. Taip ir medituoju kokį pusvalandį ar valandą vienas.
Pasiveju Mantą ir tuomet vėl kylame jau dviese. Asfaltas tampa dvivėžiu keliu, kuris tampa kalnų vieškeliu su tuo prakeiktu žvyru, kumščio dydžio akmenimis. Tolumoje matome apžvalgos bokštelį, kuriame tupi Tomas su Antanu. Poilsio vieta, iki kurios dar reikia užkilti.
Kelias labai sustatėja ir matau, kaip Mantas tiesiog prasikasinėja vietoje atiduodamas daug jėgų, bet nejudėda į priekį. Nulipu ir veduosi, atrodo optimalesnis variantas. Mantas nepasiduoda ir vis bando užminti, suprantu – principo reikalas. Galiausiai nuo jo dviračio nukrenta galinė terba ir užkrenta ant galinio rato. Piktas užsiveda dviratį į viršų ir nuspiria tą bikepackingo krepšį penkis metrus į šoną.
Mediniame apžvalgos bokštelyje išsipakuojame savo batono dydžio sumuštinius iš popierių, kurie po pusdienio dabar jau neblogai permirkę ir įgavę daugiau skonio.
Pasistiprinam ir iš prasto kalnų vieškelio išlendame į puikų asfaltą. Čia jau turistinis kelias – eismo nedaug, bet pravažiuojančios mašinos – akivaizdūs turistai. Mototuristai, kemperiai, visokie vintažiniai caravelle ir panašūs agregatai.
Vėl už kalnų matosi dar gražesni kalnai, visokie fotostopai, privažiuojame jau ir savo nakvynės vietą. Kempingu vadinti šios pievos neapsiverčia liežuvis. Tiesiog pieva mažame slėnyje. Jokių dušų, jokių tualetų. Norėtųsi ir tą dienos prakaitą kažkaip nusiprausti, tad nusprendžiam jo netroškinti miegmaišiuose, o susirasti normalų bookingą. Juolab, kad apie tai buvome kalbėję ryte ir netoliese matėm kažkokį tais etno farm, kuriame buvo laisvų vietų.
O dabar Antanas serviruoja desertą – hike’as! Kiek pasitempiam dviračius į viršų link trailo, kad nesimatytų nuo kelio, pasiimam su savimi pasus ir pinigines, kad neduok die nepavogtų kas terbų ir leidžiamės į kalnų trailą.
Nors skaitau save visai mėgstančiu pažygiuoti visokiais pažintiniais takais ir kalnų trasom, bet pirmą kartą esu tokiame techniškame take. Reikia žiūrėti kur dedi kiekvieną žignsnį. Dideli akmenys, dideli žingsniai. Šen bei ten atsiranda ir sniego bei slidžių ruožų. Einant tolyn atsiveria vis gražesni vaizdai, bet galo nepasiekiame – kadangi saulė jau vakarop, o mes dar nežinome kur nakvosime, bijome, kad liksim ant to kalno ir sutemus. O pasirodo čia buvo dar tik lengvoji dalis – likusioji pusė turėjo būti daug statesnė ir sudėtingesnė.
Pasėdim, pažiūrim į kažkokią balą tarp sniegynų ir traukiam atgal dviračių link. Antanas atrodo nusiminęs, kad neužlipo iki viršaus, galiu suprasti. Eidami atgal, ant kalno matom kalnų ožių šeimyną. Šalia tako auga gražios laukinės gėlės, panašios į krokus ir žibutes.
Sugrįžtam prie dviračių ir tęsiam kelionę tos etno fermos link. Vaizdelis išties įspūdingas. Maži, mediniai namukai, aplinkui laisvai ganosi arkliai, pačiame centre yra didesnis pastatas, kuriame yra baras. Prie jo, supamose kėdese sėdi vyrai, kurie atrodo jau dešimtmečius prilipę prie jų. Labai autentiška nuotaika, tokioj turistinėj vietoj.
Paaiškėja, kad vietų nakvynei nebėra, mums gali pasiūlyti nebent nebaigtą įrengti namuką. O ten toks daiktais apkrautas, apdulkėjęs ūkinis pastatas. Nusprendžiam ieškoti daugiau komforto ir laimės kitur. Pradeda temti, bet čia centrinė turistų vieta, tad ir vietų nakvynei turėtų būti per akis.
Pavažiavę kelis kilometrus žemyn matome ženklus “Room rental”. Sekame jais, sutinkame vyrą pievoje. Sako jo pusbrolis, vardu Mili, nuomoja namukus ir parodo, į kurią pusę važiuoti. Judame ten link ir matome daug, jaukiai atrodančių namukų pievoje. Mus pasitinka Mili, papasakojam jam situaciją ir pasiūlo mums puikų namelį. Netoliese yra ir restoranas, sako gali nuvežti.
Nusimetam daiktus, nusiprausiam ir einam pas Mili. Sako, sėskit į pikapą. Antanas nori autentikos ir lipa į pikapo kūzavą. Staiga visi užsinori autentikos ir jau trise esam pikapo gale. Mili nestabdo ir atrodo baudžia tą pikapą ant 80, jau pradedu bijoti, kad pataikius į duobę, būsim katapultuoti iš kūzavo. Gerai, kad taip nenutinka.
Išsilaipinam labai turistiškai atrodančiam restorane, vietoj sėdi daugiau žmonių. Vienas vyras su baikerio liemene paklausia iš kur mes, ir atsakius Lithuania, Litva!, baikeris atsuka nugarą, ant kurios išsiuvinėta daug patchų – pamatome ir lietuvišką. Sako, kažkada buvo ten per eurotripą. Žodžiu, savi.
Pavalgom labai vidutiniško maisto ir pėstute grįžtam atgal į namelį.
Mili nebetrukdom, atrodo jis ir taip dėl mūsų padarė labai daug.
Penktos dienos pabaiga.
Galerija
