Šiandien jau turėtume palikti Bosniją ir įvažiuotį į Juodkalniją – tikimės gan lengvos dienos, nes šiandienos galutinis tikslas Plužine vos už 70 kilometrų. Tereikia užkilti į kalną ir nusileisti jo kitoj pusėj.
Papusryčiaujam fainajame druskininkų kalvio stiliaus restorane, užmatome, kad nemažai vyrų ima supakuotus sumuštinius išsinešimui, padarome tą patį. Toks kaip pusė prancūziško batono, įdaryta sūriais ir kumpiais. Tinka.
Užsiperkame visokių gėrybių vietiniam supermarkete ir pajudam į kelią.
Tik išvažiavus, jau po kelių kilometrų pradedam savo sukilimą. Lėtais vingiais vis aukštyn ir aukštyn. Taip kylame apie pusvalandį, pravažiuojame avių bandą kalnuose, piemuo – kaip šių dienų marlboro vyras, mus stebi ant arklio nuo kalno. Už posūkio stovi policijos mašina. Sako “Stop stop, no go!”
Sustabdo mus ir sako, kad negalima važiuoti tuo keliu, kuriuo norime.
“Oficial border crossing! If no – problem!” Bandom išsiaiškinti, kokios problemos mūsų laukia, jei nepaisysime ir toliau važiuosime, bet per daug nedaugžodžiauja – no go – problems!
Na, mums problems jau ir taip, nes važiuoti per oficialų sienos patikros punktą gaunasi neblogas kilometrų priedėlis ir mūsų galutinis dienos tikslas jau nebe už 70 km, o už visų 120 km.
Garla su Antanu jau aišku kažkur nurūkę priekyje dėl savo greitesnių pavarų, man jau panika, kad jie spės prasmukti per sieną, o mes su Mantu turėsim ieškoti alternatyvų ir gal šiandien jau nebesusitiksime. Pasirenku išdavystės kelią ir sakau, kad dar yra draugų viršuje, tai policininkai sėda ir varo jų gaudyt. Mes su Mantu nusprendžiam prisėst ant kalno keteros su vaizdu į slėnį. Netolies ir piemuo – marlboro vyras.
Kur buvę, kur nebuvę, nusileidžia Garla su Antanu. Sako, būtų išvažiavę, bet kryžkelėj sustojo palaukti mūsų, tai ten ir pasigavo juos policija. O iki sienos tebuvo likęs kilometras.
Na ką, naujas planas toks – važiuojame per oficialų patikros punktą, ten iki kito gan nemažo miestelio Juodkalnijoje, kuriame gal pasiimtume taxi ar transportą, kuris mus nugabentų iki Plužinės, nes jau supratome, kad 120 km čia – visai ne tolygu tiems patiems kilometrams Lietuvoj.
Nenorom judam žemyn, apačioje išlendam į didesnį plentą, judam juo oficialaus patikros punkto link. Vėjas į nugaras, skriejam ant 30 km/h, su tuo pačiu vėjeliu ir atlekiam iki patikros punkto. Tiesiog tarsi konteinerinis namukas su šlagbaumu – susirenka pasus, suštampuoja ir palinki gero kelio. Pagaliau Juodkalnijoje!
Judam toliau gražiu kalnų keliuku, kuris tarsi apkabina tuos kalnus už liemens, tai vienoj, tai kitoj pusėj, bet per daug nesukyla. Eismas praktiškai neegzistuoja, sutinkam tik porą mototuristų. Namų ar gyvenviečių irgi nesimato – pavieniai išsukimai iš kelio yra, bet civilizacijos nematyt.
Taip vingiuojame tuo kalnų asfaltu kokius 50 kilometrų – Antanas sako, kad tai galėtų būti vienas iš didžiųjų epic cycling destinations kaip ten kokie passo de la Stelvio ir panašiai, aš sutinku.
Prasideda daugiau nuokalnių, nei įkalnių, tad tiesiog skriejame žemyn. Kad ir apsikrovę visi terbom ir su mtb padangom, greičio tikrai per akis. Galiausiai labai ilgas nusileidimas ir atsirandam prie kryžkelės, prie kurios stovi pakelės restoraniukas kaip iš instagramo. Groja kažkoks senas rokas, viskas atrodo stilingai, vyrukas už baro laisvai šneka angliškai – iškart matosi, kad labiau į turizmą orientuota šalis ta Juodkalnija.
Sankryžoje kairėn į Plužine, dešinėn į miestą, kuriame galvojom ieškoti transporto, jei būtume labai suvargę. Iki Plužine dar 50 km, bet suvargę per daug nesam, tad pasistiprinam ir šokam į kelią. Bus kažkiek sukilimo ir kelios viršūnės, bet pasitikim savo jėgom.
Kelias judrus ir kai kurios fūros gan grėsmingai prašvilpia, bet gerai riedantis ir neilgai trukus mes jau viršuje, šios atkarpos pusiaukelėje. Sustojam pasigrožėti iš čia besimatančiais Durmitoro nacionalinio parko kalnais. Antanas piršu rodo, sako ten va kalnas – Balnas (Sedlo). Labai tinkantis pavadinimas.
Dar leidžiamės žemyn, per tunelį ir jau ir Plužinėj – kurortinis miestelis duobėj, šalia gražaus ežero tarp kalnų, bet architektūra labiau primena miegamąjį rajoną, nei kurotą. Randame savo bookingą ir einam ieškoti vakarienės. Kadangi kurortas, vietų apstu. Išsirenkam atrodančią prabangiausiai ir einam į baltų staltiesių ir lempučių iš Pinterest karalystę.
Ketvirtos dienos pabaiga.
Galerija
