Pabudome ir kelkimės! Vakar, pakeliui iš El Passo, nužiūrėjom vietinę maisto prekių parduotuvę, tad pusryčių ir maisto ieškoti keliaujame iki jos. Diena šiandien nusimato ilga, ~120 km, nakvynė gražiajame Mostare.
Geras trečdalis maršruto eina buvusio geležinkelio vėže, paversta į dviračių maršrutą. Labai daug apleistų namų ir traukinių stočių. Visur ženklai, kad teritorija užminuota – apleisti namai ir minos – Bosnių karo padariniai.
Takas ganėtinai lengvas ir lygus, vingiuojantis tarp kalvų, karšta, temperatūra apie 30°C, girdisi įvairūs keisti vabzdžių garsai (gal cikados?), kur ne kur per kelią šliaužia storos gyvatės. Vėliau sužinojom, kad storos – nenuodingos, reikia saugotis mažyčių.
Nuvažiavę 40 km sustojame prie Vjetrenica urvo – pirmasis sightseeing’as mūsų dienotvarkėje. Iš urvo pučia šaltas vėjas, gidė paaiškina, kad čia dėl temperatūrų skirtumo taip traukia orą. Einame į vidų pamatyti baltosios salamandros. Pirmą kartą esu tokiame urve, visai įdomu. Drėgna ir maloniai vėsu po karščio lauke, nors ir buvo baimės peršalti.
Tęsiame savo kelionę ir ieškome vietos pavalgyti. Pagal planą turėtų būti restoraniukas. Pravažiuojame vieną, kur sėdi žmonės, bet nestojam – stosim kažkur ant kalno viršaus (pastebėkit: kalvos virsta kalnais, kai reikia į jas įvažiuoti.)
Užkylam gan nemažai į kalną, kaimelis tarsi miręs – nė gyvos dvasios. Užsukam į planuotą restoraniuką, jame – darbuotojas su pora draugų. Valgyt neturi, tik gėrimų. Kaip ir norėtųsi grįžti į vietą, kurią pravažiavom, bet niekas nebenori leistis nuo kalno. Gretimas kambarys perdarytas į parduotuvę, tad pasivaikštom tarp lentynų, apsiprekinam ir nusprendžiam judėti toliau.
Kiek pavažiavę plentu sukam į lygumą tarp kalnų. Vaizdas – pasakiškas. Kaip instagramas, tik realybėj. Sunku patikėt, kad mes čia. Vinguriuojam tuo svajonių dvivėžiu per slėnį ir jis palaipsniui iš pasakiško tampa vidutinišku, kol galiausiai išnyksta, riedame kažkokiu tai siluetu pievoje, kuris kažkada buvo kelias.
Nusprendžiam išsukti iš maršruto į kitą kelią, kad tik greičiau sugrįžti į riedančią dangą. Kiek pavažiavę asfaltu sugrįžtame į savo seną gerą traukinuko dviračių trasą, tik čia ji jau nebe betonu dengta, o žvyru. O žvyras toks kalninis – kai kurie akmenys kumščio dydžio, bet užtat eina labai gražiom vietomis – jei pradžioj vingiavo tarp kalvų, tai dabar jau esame kiek aukščiau, karts nuo karto atsiveria gražūs vaizdai, taip pat, yra ir keletas tunelių, einančių per kalną. Viršuje skraido mūsų išgasdinti šikšnosparniai.
Techninės bėdos
Kol mes džiaugiamės vaizdais, Antanas gauna pirmąjį flatą.
Kepam trisdešimties laipsnių karštyje ir pradedam mykti, kad gal paeinam iki tunelio už poros šimtų metrų. Bet Antanas nelaukia kol mes tapsim “well done”, stropiai užmontuoja kamerą ir judame toliau. Nusileidžiame į miestelį, kuriame turi būti dar viena vieta pavalgyti. Uždaryta!
Sukam ratus, ieškom kitos vietos. Jau esam suplukę kaip reikiant. Bingo: randam vieną vietą, kur žmonės labai nustemba mus pamatę. Ta nuostaba daug kur jaučiasi – sako dar ne sezonas, tai nemažai vietų neatsidarę ir tuščios.
Užkandam vėl mėsų ir traukiam toliau. Iki Mostar – vos 30 kilometrų. Saulė jau vakarop, nuslūgus karščiui ir važiuot lengviau. Gaivina vėjelis. Riedame palei kažkokią upę visiškai ramiu keliu. Sustojame dar atsipūst, įmerkt kojas ir veidus nusiplauti. Labai skaidrus upės vanduo.
Mostaras
Prasideda pramoninė zona ir pradedam matyti civilizacijos ženklus – Mostaras jau čia pat.
Dėmesį patraukia mečečių minaretai. Iš šimto tūkstančių gyventojų Mostar, pusė yra musulmonai, kita pusė – katalikai. Na, ir dar keli tūkstančiai sentikių.
Įsicheckinam į savo booking’ą iš kurio balkono matosi labai graži upė ir girdim, kaip iš minaretų aidi vakarinis kvietimas maldai.
Antros dienos pabaiga.
