Briedžiai, sviediniai ir pica. Ignalina – Vilnius.

Taigi, šeštadienio rytas, žadintuvas skamba 4 valandą ryto. Kažkam gal pasirodys, kad nesąmonė, nes savaitgaliai skirti miegui ir lėtam gyvenimui su kava ir skaniais pusryčiais, tačiau man niekada nebuvo sunku anksti keltis, o ir tas pirminis sunkumas labai greitai praeina ir lieka tik naujų įspūdžių laukimas. Po kavos ir pusryčių pajudu link Vilniaus traukinių stoties, ten sutarta susitikti su Edvinu ir Gyčiu. Lauke 2 laipsniai šilumos, bet kelias nuo Naujamiesčio neilgas, o ir jausmas, kai lauke nieko nėra, užsitraukęs lengvas rūkas ir spaudžia lengva žvarba, labai geras. Netrukus visi trys jau sėdime traukinyje, kuriame, atrodo, daugiau nieko ir nebuvo, išskyrus mus ir Lietuvos geležinkelių darbuotojus. Po kelių valandų mes jau Ignalinoje.

Pirma maršruto dalis – Rojus.
Išlipę greitai pasiruošiam – maunamės pirštines, kepures, dedamės šalmus, nes spaudžia šaltukas, norisi judėti. Kiek pavažiavus asfaltu pro stotį ir dalį miesto, maršrutas jau liepia sukti į žvyrkelį, kuris veda link miško keliukų. Pagaliau prasideda pats smagumas – miškai, žvyrai, upeliai ir geri vaizdai! Ignalinos rajono miškai ir žvyrtakiai – pats tas lietuviškam rudeniui, nes visur dauguma grunto yra smėlis, todėl nedaug balų ir pliurzų, vienas malonumas. Minam nemažu tempu, nes norisi sušilti, o ir keliai bei kietas paviršius leidžia palaikyti greitį. Su kolegom, juokaudami, persimetam pora sakinių, kad visai realu pamatyti žvėrių, nes dar ankstyvas rytas, o ir žmonių tokiu metų laiku daug mažiau miškuose. Ir jūs nepatikėsit, bet lyg tuos žodžius kas būtų išgirdęs! Pamynus gal kokius 6-10 km visiškai prieš mūsų nosis per taką bėga briedė su briedžiuku! Gerai, kad nebuvo labai jau arti ir nepalaikė mūsų priešais, nes juk gynybinis mamos instinktas – rimtas ginklas! Pajuokaujam, kad po šitų vaizdų mūsų šeštadienio žygis jau atsipirko, kaip ir galima būtų judėti link namų :). Numynę dar keletą kilometrų už Švenčionėlių, įlekiam į privačią teritoriją, kur mus užkalbina vyras su šuniu, tikriausiai teritorijos ūkvedys. Netikėtai klausia, ar nenorėtume pamatyti neršiančių lašišų. Kas gali atsispirti tokiem vaizdam!? Žodžiu, pirmoji dienos dalis – gryna pasaka: geri keliukai, gražūs vaizdai, puiki kompanija. Deja, viskas pradeda keistis dėl anksčiau minėto atidaus maršruto dėliojimo stygiaus.

Medžių retėja, vis mažiau senų ir daugiau jaunų, liaunų medelių. Tikriausiai nespėja ataugti ir vėl verčiami iš šaknų. Nujaučiat, kur lenkiu? Jau priartėjom prie Pabradės. Taip! Super maršrutas mus atvedė į Pabradės karinį poligoną! Beje, įvažiuojant į
teritoriją niekur nematėme jokių draudžiančių ženklų. Akimirkai stabtelim pasitarti, ką darom. Nebūtume „Storžieviai“, jei nebūtume nusprendę, kad reikia judėti toliau, kas bus, tas bus. Ne lengvo gyvenimo čia susirinkom gyventi. Bandom toliau brautis per smėlius. Vieno kolegos padangų plotis (36 mm) jau nebeleidžia minti. Kadangi čia tikrai ne ta vieta, kur reiktų minti toliau, o draugas pasivys – visi draugiškai žygiuojam per poligono atvirus smėlynus. Iš tolo pamatom šalia kelio esančius kuoliukus – „Pavojus! Sprogmenys!“

Situacija nebedžiugina, nuotaikos keičiasi, net neminant HR kyla į sprinto aukštumas. Netrukus išgirstam ir kulkosvaidžius bei jaukiai virš galvų švilpiančius karinius sviedinius – dienos pažiba. Poligone klaidžiojam jau gerą pusvalandį, o gal kiek ir daugiau. Stabtelim suvalgyti po batonėlį, gal atgavus jėgas ateis GPS dievai ir išves mus iš ten. Pasistiprinę ir pajuokavę, kad būtų labai prasta mirtis pasiklydus būt numuštam pratybų sviedinio, judam toliau. Pagaliau lyg radom išėjimą iš to pragaro smėlynų!

Pajudam greitesniu žingsniu, norisi pagaliau pasijusti saugiau. Ir tik apie tai pagalvojus, ar nuo vėjo ar nuo sviedinio, šalia mūsų virsta medis. Tempą pagreitinam ir pagaliau išlendam į suplūktą smėlį, kur jau visi galime minti ir nešdintis iš ten. Po dar kokių 10 minučių mynimo ir kulkų garsų lendam į mišką ir priartėjam prie poligono įvažiavimo (mums – išvažiavimas), kur visi pavojaus ženklai ir užvertas užkardas. Pravažiuoti karinį poligoną, kai vyksta pratybos, – Check.

Trečioji dalis – atgal į žemę.
Pagaliau galim atsipūsti, ramiai stabtelėję atsigerti ir nesidairydami atgal judėti toliau. Aišku, stresiukas ir smėlio klajonės jėgų neprikaupė, todėl kelias iki Pabradės, švelniai tariant, nelabai malonus. Miestuke stabtelim atgauti jėgų, sušilti ir užkąsti. „Google maps“ susirandam piceriją. Moralinis ir fizinis išsigelbėjimas :)). Atsipūtę ir pasidalinę įspūdžiais, pajudam toliau. Vėl grįžta malonumas. Lekiam kaip pašėlę. Vėl puikiausi miško ir žvyro keliukai, greitis ir nuotaika. Tiesa, nuo Pabradės link Vilniaus yra kelios atkarpos, einančios šalia geležinkelio, kurias būtų sunku pavadinti žvyru, gal tai labiau grubi skalda ir akmenys. Jei nuspręsit išmėginti jėgas, čia teks praminti sukandus dantis. Likusi maršruto dalis neprailgo, kilometrai suėjo kaip sėmkės. Tradiciškai lekiant link Nemenčinės kelias veda pro seną metalinį tiltą. Nuotraukos neišvengiamos. Na ir kaip jau kiekvienas minantis žino – nuo Nemenčinės prasideda dviračių takas, per kurį reikia minti negalvojant. Ten visi pravažiavom jau po kokius 150 kartų, net ima žiovulys. Pasiekiam Vilnių ir atsilabinę sukam savais keliais. Galvoje tik šiltas dušas ir mintys, kam galima bus papasakoti, ką patyrėm tą rudens dieną.