Kelionė į balkanus susiplanavo spontaniškai, kai gavau pasiūlymą prisijungti – per daug negalvojau. Automatiškas “YESSS” ir kas bus, tas bus. Keliavome keturiese – aš, Tomas Garla, Mantas “Atsakomologas Montego Magaiveris” ir “the” Antanas. Tai buvo įspūdžių kupina, savaitę trukusi kelionė, kuri įsimins tikrai ilgam. Kepinanti saulė, virš 30°C siekianti temperatūra, nuodingos gyvatės, sukilimai iki snieguotų viršūnių, ir absoliučiai nuostabi gamta. Bet dabar apie viską nuo pradžių.
Planas
Grubus planas toks: atskrendam į Dubrovniką, Kroatiją ir sukam ratu, aplankydami Mostarą Bosnijoje, Durmitoro nacionalinį parką Juodkalnijoje ir galiausiai vėl iki jūros, atgal į Kroatiją. Paskutiniai dviračių patepimai, atsarginių dalių davinys kiekvienam ir viskas – mes pasiruošę.
Atvykus mus pasitinka diedukas, su kuriuo esam sutarę nakvynę paskutinę dieną. Kol mes suksim savo didįjį ratą, sutarėm palikti dėžes pas jį garaže. Atvažiuoja su mažu mašiniuku. Sukraunam dviračius ant mašinos stogo, surišam paprasta virve ir važiuojam lėtai. Dviračius dar ir rankom laikom – kaip kokioj prastoj komedijoj. Važiuojam!
Oras nuostabus, klimatas sausas. Sode auga monsteros.
Šiandienos planas – vos keliasdešimt kilometrų iki sienos, o nakvynė – už jos, jau Bosnijoje. Per daug neskubėdami susidedam dviračius ir pajudam. Aikčioju jau ties pirmais kilometrais – taip gražu viskas. Kelias vingiuoja palei jūrą Dubrovniko link, bet mes iki jo nevažiuosim – kilsim aukštyn į nedidelį kalniuką ir kirtę sieną eisim miegot.
Nuvažiuojam vos kelis kilometrus ir stojam pavalgyti.
Pasistiprinam, atsigeriam ir judam link sienos. Šiltas, vasariškas vakaras. Naviguojam kaimiškom gatvelėm ir gaunam pirmą “spoilerį” apie reljefą ir ko galim tikėtis – ilgai kylam gan prastu ir stačiu keliu, jo būklė vis prastėja. Asfaltas išbyrėjęs, tampa tarsi žvyru, kilti tampa sunku, prasisuka ratai. Sustojam apsitart. Atsidarę maršruto palydovines nuotraukas nusprendžiam nerizikuoti iki viršaus, nes pagal Google kelio ten nesimato – galimai vargstam tiesiog kildami į akligatvį.
Apsisukam ir grįžtam į geresnį kelią. Papildomai gausis keli kilometrai. Lėtai kylam gan lengva įkalne, tolumoj kalne pamatome perėją, kur yra sienos punktas. Pateikiam pasus, paliekam Kroatiją ir Europos sąjungą už nugaros.
Bosnijoje iškart pasijautėm kaip nublokšti daug metų atgal. Keisti, apgriuvę namai kiek priminė lietuviškus priemiesčius gūdžiais 90-tais – baltų plytų, keturių aukštų pilaitės, su kolonomis ir be, nemažai kurių statyba atrodo sustojusi. Tarp tų keistų, pusiau baigtų statyti pilaičių yra ir mūsų booking’as. Šeimininkas pasitinka su vandeniu iš šaldytuvo plastikiniam kolos butely ir uogienės indeliu.
Pasidalinam lovas, nusimetam mantas ir judam iki baro, visai šalia to paties pasienio punkto, kurį ką tik kirtom. Juokingas pavadinimas – “El paso”.
Pirmos dienos pabaiga.
